"Mano mielas, mažas vaike," išminčius pratarė greitai, "Ką Tu žinai apie baimę? Galima bijoti žiemos, drąsusis Lorde, kai sniegas krenta iš tūkstančio pėdų aukščio ir sustingsta į geležinę ledo sieną. Galima bijoti nakties, kai saulė pasislepia už tamsos paklotės tūkstančiams metų, kai į pasaulį ateina maži vaikai ir jie gyvena ir miršta tamsoje, kol drakonai auga stiprūs, praalksta ir minta bailių pasėta baime. Tada baltieji žmonės eina per Kraujo miškus, staugia žūties giesmes ir juos pasitinka mirtimi švytinčios žolininkių akys. Pajusk drakono kvėptelėjimą."